37. Ata pėrpiqen tė dalin nga zjarri, por s’kanė tė dalė nga ai, ata kanė dėnim tė pėrhershėm.  

38. Vjedhėsit dhe vjedhėsit preniu duart, si shpagim i veprės qė bėn, (kjo masė ėshtė) dėnim nga All-llahu. All-llahu ėshtė i fuqishėm, ligjdhėnės i urtė.  

39. E kush pendohet pas punės sė keqe (vjedhjes) dhe pėrmirėsohet, s’ka dyshim, All-llah ia pranon pendimin, All-llahu ėshtė qė falė shumė, ėshtė mėshirues.  

40. A nuk di se All-llahu ėshtė Ai qė sundimi i qiejve dhe i tokės ėshtė vetėm iTij, andaj Ai dėnon atė qė do dhe e falė atė qė do. All-llahu ėshtė i plotfuqishėm pr ēdo gjė.  

41. O ti i dėrguar! Tė mos brengos vrapimi nė mosbesim i tyre qė me gojėt e tyre thanė: “Ne kemi besuar”, e zemrat e tyre nuk kanė besuar (munafikėt), e as i tyre qė janė jehudi, tė cilėt shumė i pėrgjigjen gėnjeshrės dhe shumė e dėgjojnė (fjalėn) njė populli qė nuk vjen te ti, ata janė qė i menjanjojnė fjalėt pas vėnies sė tyre nė vendin e vet ( nga ana e All-llahut) e thonė: “Nėse u jepet kjo, pranoni, e nėse nuk u jepet,atėherė refuzoni. Po atė qė All-llahu do, tė humbė, ti nuk mund tė bėsh asgjė pėr te (nuk mund ta shpėtosh). Janė ata tė cilėve All-llahu nuk deshi t’iu pstrojė zemrat (prej kufrit). janė ata qė nė kėtė jetė kanė poshtėrim, kurse nė botėn tjetėr