36. vetėm ata qė kanė dėgjim tė shėndosh i pėrgjigjen (ftesės). Tė vdekurit (ata qė dėgjojnė dhe nuk besojnė) All-llahu i ringjall, e pastaj te Ai kthehen (u jepatė qė e meritojnė).  

37. Dhe thanė : “Pėrse tė mos i zbret atij (Muhammedit) njė mrekulli nga Zoti i tij?” Thuaj: “S’ka dyshim se All-llahu ka fuqi t’ia zbresė njė mrekulli, por shumica e tyre nuk e dinė (se ēka do t’i gjente mė pas).  

38. Nuk asnjė gjallesė nė tokė dhe as shpendė qė fluturojnė me dy krahė e qė nuk janė tė nara nė grupe (tė ndryshme), sikurse edhe ju (Zoti i krijoi, i pajisi si juve). Asgjė nuk kemi lėnė pas dore nga evidenca. Mė nė fund te Zoti i tyre do tė tubohen.  

39. E ata qė i bėnė tė rreme faktet Tona janė shurdmemecė tė mbetur nė errėsira. All-llahu e humb kė tė dojė e vė nė rrugė tė drejtė atė qė do.  

40. Thuaju: “ Nėse u vjen dėnimi nga All-llahu ose u vjen kijameti, mė tregoni,nėse jeni tė sinqertė, a do tė thirrni kė pos All-llahut (pėr ndihmė?” 

41. Jo, vetėm Atij (All-llahut) do t’i luteshi, e nėse do Ai, ju heq atė pėr ēka i luteni, e do t’i harronit ata (zota) qė ia shoqėronit.  

42. Ne kemi dėrguar (pejgamberė) edhe te popjt parateje (e derisa nuk dėgjuan), i dėnuam mė skamje emjerim, ashtu qė tė pėrulen.  

43. E pse tė mos pėruleshin kur ju erdhi atyre dėnimijonė? Por zemrat e tyre ishin ngurosor, po edhe djalli ua hjeshoi atė qė bėnin.  

44. Meqė lanė pas dore atė me ēka u kėshilluan (t’i i drejtohen Zotit), Ne ua hapėm dyrt e ēdo gjėje (begatie) derisa kur u gėzuan pėr atė qė ju kishte dhėnė, i kapėm befas, e ata mbetėn tė zhgėnjyer.