102. Ky ėshtė All-llahu, Zoti juaj, nuk ka tė adhuruar pėrveē Tij, Krijues i ēdo sendi, pra adhuronie Atė; Ai ėshtė mbikėqyrės ndaj ēdo sendi.  

103. Tėparėt (e njerėzve) nuk mund ta pėrfshinė Atė, e Ai i ėrfshinė tė arėt. Ai ėshtė shumė i kujdesshėm, hollėsisht i njohur.  

104. Juve ju erdhėn argumente tė qarta nga Zoti i juaj e kush i sheh (kupton) ai e ka pėr vete, e kush verbėrohet, ai e ka pėr tė zezėn e vet. E nė (pejgamberi) nuk jamėrojė e juaj.  

105. e kėshtu Ne i sqarojmė dėshmitė, ashtu qė ata thonė: “Ke mėsuar ti” (nga librat, po fjalės sė tyre nuk i vihet veshi0 dhe qė pėr t’ia bėrė edhe mė tė qarta njė populli qė di tė dallojė (tė vėrtetėn nga e kota).  

106. Ti (Muhammed) praktoko atė qė t’u shpall nga Zoti yt. S’ka Zot, pėrveē Tij. Largohu prej idhujtarėve.  

107. E sikur tė donte All-llahu, ata nnuk do tė ishin idhujtarė. Ne nuk tė bėmė pėrcjellės tė tyre e as qė je mbikėqyrės i tyre.  

108. Ju mos ua shani ata (zota) qė u luten (idhujtarėt), pos All-llahut, e (si hakmarrje) tė fyejnė All-llahun nga armiqėsia, duke mos ditur (pėr madhėrinė e Tij). Kėshtu Ne i kemi zbukuruar ēdo populli veprimin e vet, mandej e ardhmja e tyre ėshtė te Zoti i tyre, e Ai i shpėrble pėr atė qė vepruan.  

109. Ata u betuan me njė betim tė fortė nė All-llahun, se nėse uvjen atyre ndonjė mrekulli, do ta besojnė. Thuaj: “ēėshtja e atyre mrekullive ėshtė te All-llahu”. E ku e dini ju, ndoshta kur tė vijnė ato nuk u besojnė.  

110. Ne i rrotullojmė zemrat e tė parėt e tyre (prej besimit) ashtu sikundėr nuk e besuan atė (Kur’anin) pėr herė tė parė, dhe i lėmė tė bredhin tė hutuar nė atė mashtrimin e tyre.