106. Ne nuk abrogojmė (pezullojmė) asnjė nga argumentet tona, apo ta hedhim nė harresė e tė mos sjellim edhe mė tė dobishėm se ai, ose tė ngjashėm me te. A nuk e ke ditur se All-llahu ėshtė i plotfuqishėm pėr ēdo send?  

107. A nuk e ke ditur se vetėm All-llahut i takon sundimi i qiejve e i tokės, dhe se pos All-llahut nuk keni as mbrojtės as ndihmėtar.  

108. A doni tė pyetni tė dėrguarin tuaj sikurse u pyet mė parė Musai. Ai qė e ndėrron besimin me mosbesimin, ai tanimė e ka humbur rrugėn e drejtė.  

109. Shumė ithtarė tė librit (jehudi, krishterė), edhe pasiqė iu ėshtė bėrė e qartė e vėrteta, nga vetė zilia e tyre personale dėshiruan qė pas besimit tuaj t’iu kthejnė nė mosbesimtarė, pra ju lini dhe largohuni prej tyre derisa All-llahu ta sjellė urdhėrin e vet. All-llahu ka mundėsi pėr ēdo send.  

110. Kryeni faljen (namazin) dhe jepne Zeqatin, e ēfardo tė mirė qė e pėrgatitni pėr veten tuaj, atė e gjeni te All-llahu. S’ka dyshim All-llahu pėrcjell ēdo veprim tuajin.  

111. Ata edhe thanė: “Kurrsesi nuk ka pėr tė hyrė kush nė Xhennet, pėrveē atij qė ėshtė jehudi ose i krishterė! Ato janė fantazi tė tyre! Thuaju: “Sillni argumentin tuaj (ēka thoni) po qe se jeni tė drejtė?  

112. Nuk ėshtė ashtu (si thonė ata), po ai qė ėshtė dorėzuar All-llahut dhe ėshtė bamirės, ai e ka shpėrblimin e vet te Zoti i tij, pėr ata nuk ka frikė, as nuk kanė pse tė mėrziten.