113. Jehuditė thanė se
tė krishterėt nuk kanė tė mbėshtetur nė asgjė (nuk kanė fe
tė vėrtetė). Edhe tė krishterėt thanė se jehudit nuk janė tė mbėshtetur nė
asgjė, e duke qenė se ata tė dy palėt e lexojnė
librin. Po kėshtu si thėniet e tyre, thanė edhe ata qė nuk dinin (idhujtarėt
pėr Muhammedin). Po nė ditėn e gjykimit pėr atė qė ata nuk pajtoheshin,
All-llahu gjykon ndėrmjet tyre.
114. E kush mundet tė jetė mė mizor se ai qė nė xhamitė e
All-llahut pengon tė pėrmendet emri i Tij (tė bėhet ibadet) dhe pėrpiqet pėr
shkatėrrimin e tyre. Atyre ndryshe nuk u takoi tė hyjnė vetė nė to, vetėm duke
qenė rrespektues (tė tyre e jo rrėnues). Ata nė kėtė jetė kanė nėnēmim e nė botėn tjetėr dėnim tė madh.
115. Tė All-llahut
janė edhe (anėt nga) lindja edhe perėndimi, dhe
kahdo qė tė ktheheni, aty ėshtė anė e All-llahut. Vėrtetė,
All-llahu ėshtė i gjerė (nė bujari) e i dijshėm.
116. Ata (ithtarėt e
librit) thanė: All-llahu ka fėmijė I pastėr
ėshtė Ai nga kjo e metė! E Tij ėshtė gjithēka nė qiej e nė
tokė, gjithēka i ėshtė nėnshtruar Atij.
117. Ai ėshtė
shpikės i qiejve e i tokės (pa kurrfarė modeli tė mėparshėm) e kur dėshiron
diēka, ai vetėm i thotė: Bėhu! nė atė moment bėhet.
118. E ata qė nuk
dinė (kurejshitėt politeistė) thanė: Pėrse tė mos na flasė neve All-llahu, ose
tė na vijė ndonjė argument! po kėshtu, thėniet e tyre nė mėnyrė tė njėjtė i
patėn pėrsėritur edhe ata qė ishin para tyre. Tė njėjta janė
zemrat e tyre. Ne tanimė sqaruam argumentet pėr njė
popull qė dėshiron tė bindet.
119. Ne tė dėrguam
ty (o Muhammed a. s.) me tė Vėrtetėn (Islamin), pėrgėzues dhe nedhir (vėrejtės,
qortues, paralajmėrues), e ti nuk je pėrgjegjės
pėr banuesit e Xhehennemit.