113. Jehuditė thanė se tė krishterėt nuk kanė tė mbėshtetur nė asgjė (nuk kanė fe tė vėrtetė). Edhe tė krishterėt thanė se jehudit nuk janė tė mbėshtetur nė asgjė, e duke qenė se ata tė dy palėt e lexojnė librin. Po kėshtu si thėniet e tyre, thanė edhe ata qė nuk dinin (idhujtarėt pėr Muhammedin). Po nė ditėn e gjykimit pėr atė qė ata nuk pajtoheshin, All-llahu gjykon ndėrmjet tyre.  

114. E kush mundet tė jetė mė mizor se ai qė nė xhamitė e All-llahut pengon tė pėrmendet emri i Tij (tė bėhet ibadet) dhe pėrpiqet pėr shkatėrrimin e tyre. Atyre ndryshe nuk u takoi tė hyjnė vetė nė to, vetėm duke qenė rrespektues (tė tyre e jo rrėnues). Ata nė kėtė jetė kanė nėnēmim e nė botėn tjetėr dėnim tė madh.  

115. Tė All-llahut janė edhe (anėt nga) lindja edhe  perėndimi, dhe kahdo qė tė ktheheni, aty ėshtė anė e All-llahut. Vėrtetė, All-llahu ėshtė i gjerė (nė bujari) e i dijshėm.  

116. Ata (ithtarėt e librit) thanė: “All-llahu ka fėmijė”  I pastėr ėshtė Ai nga kjo e metė! E Tij ėshtė gjithēka nė qiej e nė tokė, gjithēka i ėshtė nėnshtruar Atij.  

117. Ai ėshtė shpikės i qiejve e i tokės (pa kurrfarė modeli tė mėparshėm) e kur dėshiron diēka, ai vetėm i thotė: “Bėhu!” nė atė moment bėhet.  

118. E ata qė nuk dinė (kurejshitėt politeistė) thanė: “Pėrse tė mos na flasė neve All-llahu, ose tė na vijė ndonjė argument!” po kėshtu, thėniet e tyre nė mėnyrė tė njėjtė i patėn pėrsėritur edhe ata qė ishin para tyre. Tė njėjta janė zemrat e tyre. Ne tanimė sqaruam argumentet pėr njė popull qė dėshiron tė bindet.  

119. Ne tė dėrguam ty (o Muhammed a. s.) me tė Vėrtetėn (Islamin), pėrgėzues dhe nedhir (vėrejtės, qortues, paralajmėrues),  e ti nuk je pėrgjegjės pėr banuesit e Xhehennemit.