48. Ata edhe mė parė tentuan pėrēarjen tuaj, t’i ngatėrruan ty ēėshtjet derisa tė erdhi e vėrteta dhe ngadhėnjeu vendimi i All-llahut, pėrkundėr asaj qė ata e urrenin.  

49. Dhe prej tyre ka tė tillė qė thonė: “Mė lejo mua (tė mos shko nė luftė) e mos mė vė nė sprovė!” Ja, ata mu nė sprovė kanė rėnė (mė parė). Xhehennemi gjithsesi i pėrfshin nga tė gjitha anėt jobesimtarėt.  

50. Nėse ty tė takon ndonjė e mirė (nė luftė), ajo u vjen keq atyre, e nėse tė godet ndonjė e pakėndshme, ata thonė: “Ne edhe mė parė kemi ndėrmarrė pėr ēėshtjen tonė dhe kthehen tė gėzuar.  

51. Thuaj: “Neve nuk na godet asgjė tjetėr, pėrveē ēka na ka caktuar All-llahu; Ai ėshtė ndihmėtar yni”. Prandaj, vetėm All-llahut le t’i mbėshteten besimtarėt.  

52. Thuaj: “ē’pritni pėr ne tjetėr, pos njerės nga dy tė mirat (o fitues, o dėshmorė)? Ndėrsa ne presim pėr ju qė nga ana e All-llahut, ose nėpėrmjet duarve tona, t’ju godas me dėnim. Pra, ju pritni, e bashkė me ju presim edhe ne.  

53. Thuaj: “Shpenzuat ju me dėshirė a me dhunė, nuk u pranohet kurrsesi, vėrtet ju ishit popull i padėgjueshėm.  

54. Mospranimin e dhėnieve tė tyre nuk e pengoi tjetėr gjė vetėm pse ata mohuan All-llahun dhe tė dėrguarin e Tij, dhe namazin e falin vetėm me pėrtaci, e lėmoshėn nuk e japin ndryshe pos duke urrejtur.