6. Nuk ka anjė gjallesė nė tokė qė All-llahu tė mos ia ketė garantuar furnizimin e saj, Ai e di vendbanimin dhe vendstrehimin e saj (pas vdekjes). Tė gjitha (kėto) janė nė librin e njohur (Levhi Mahfudhė). 

7. Ai ėshtė i cili krijoi qiejt e tokėn brenda gjashtė dite (fazave), e Arshi (Froni) i Tij kishte qenė (mė parė) mbi ujė, qė t’ju sprovojė, se cili prej jush ėshtė mė vepėrmirė. Nėse ti u thua: “Ju do tė ringjalleni pas vdekjes!” Ata qė nuk besuan thonė: “Kjo (ēka na thua) nuk ėshtė tjetėr vetėn se magji e hapur. 

8. Nėse Ne e vonojmė ndėshkimin pėr njė kohė tė shkurtėr kundėr tyre, ata thonė: “ēka po e pengon atė?” Le tė dijnė se ditėn kur t’u vijė, ai nuk zbrapėt prej tyre, ata do t’i rrethojė ai (dėnimi) me tė cilin talleshin. 

9. Po nėse Ne ia japim njeriut ndonjė begati nga ana jonė, e pastaj e tėrheqim atė prej tij, ai do tė jetė i dėshpruar dhe pėrbuzės. 

10. E nėse pas tė keqes qė e pat goditur atė, Ne dhurojmė tė mira, ai do thotė: “Kaluan tė kėqiat prej meje!” Vėrtet, ai ėshtė shfrenuar dhe mendjemadh. 

11. Pėrveē atyre, tė cilėt kishin durim dhe bėnin vepra tė mira, tė tillėt kanė falje (tė gabimeve) dhe shpėrblim tė madh. 

12. A mos (shpresojnė idhujtarėt se) do tė lėshė nga ajo qė t’u shpall ty (ngase u vjen rėndė ta dėgjojnė), dhe tė shtėngon zemrėn tėnde ajo (komunikimi i shpalljes), pėr shkak se ata do tė thonė: “Pse tė mos i ketė zbritur atij (Muhammedit) ndonjė pasuri, ose pėrse tė mos i ketė ardhur bashkė me tė ndonjė engjėll?” Ti je vetėm qortues, e All-llahu pėr kujdeset prėr ēdo send.