80. All-llahu ju bėri shtėpitė tuaja vendbanim tė qetė dhe nga lėkurat e kafshėve ju mndėsoi tė keni shtėpi qė lehtė i bartni kur udhėtoni, e edhe kur vendoseni, ndėrsa nga leshi dhe qimet e tyre, nga leshi i egėr i tyre, petka e shtroja dhe t’i shfrytėzoni pėr njė kohė. 

81. All-llahu, nga ajo qė krijoi Ai, ju bėri edhe hije, e nė kodra vendstrehime, edhe petka qė ju mbrojnė prej tė nxehtit dhe petka qė ju mbrojnė nė luftė. Ashtu All-llahu plotėson tė mirat nfaj jush, nė mėnyrė qė tė dorėzoheni (besoni). 

82. Po nėse ata prapėsohen (prej besimit), atėherė obligimi yt ėshtė komunikimi i qartė. 

83. Ata i njohin tė e All-llahut, pastaj i injorojnė, e shumica e tyre janė jobesimtarė. 

84. E ditėn kur prej secilit popull sjellim dėshmitarin, tyre qė nuk besuan nuk u jepet leje pėr arsyetim, e as qė kerkohet prej tyre (tė arsyetohen). 

85. Dhe kur do ta shohin dėnimin ata qė ishin zullumqarė, atėherė as nuk do t’u lehtėsohet, as nuk do t’u jepet afat. 

86. Ata ishin idhujtarėt kur do t’i shohin idhujt e vet (zotat), thonė: “O Zoti ynė, kėta, janė idhujt tanė, tė cilėt ne i patėm adhuruar pos Teje!” Ata (idhujt) ua kthejnė fjalėn: “Ju jeni rrencakė!” 

87. Dhe ata (idhujtarėt) i dorėzohen All-llahut, e atė ēka ata e trillonin u asgjėsohet.