126. Ai (All-llahu) thotė: “Ashtu si harrove ti argumentet Tona qė t’i ofruam, ashtu je ti i harruar sot”. 

127. Po kėshtu Ne e shpėrblejmė edhe atė qė zhytet nė mėkate dhe nk i beson argumentet e Zotit tė vet, po dėnimi nė botėn tjetėr ėshtė edhe mė i ashpėr dhe i pėrjetshėm. 

128 A nuk e kanė tė qartė ata se sa breza para tyre i kemi zhdukur, e kėta ecin nėpėr ato vendbanime tė tyre. Nė gjurmėt e atyre ka fakte pėr ata qė kanė arsye tė shėndoshė. 

129. E, sikur tė mos ishte vendimi dhe afati i caktuar mė heret nga Zoti yt, dėnimi do t’i kapte ata. 

130. Prandaj, ti bėhu i durueshėm ndaj asaj qė thonė ata, dhe duke falėnderuar Zotin tėnd, falu para lindjes sė diellit dhe para perėndimit tė tij, falu edhe nė orėt e matės dhe nė skajet e ditės, ashtu qė tė gjejsh kėnaqėsi (me shpėrblim). 

131. Dhe mos ia ngul sytė bukurisė sė kėsaj jete me tė cilėn i bėmė tė kėnaqen disa prej tyre (mosbesimtarė), e pėr t’i sprovuar me tė, sepse shpėrbimi i Zotit tėnd ėshtė mė i mirė dhe ėshtė i pėrjetshėm. 

132. Urdhėro familjen tėnde tė falė namaz, e edhe ti vetė zbatoje atė, ngase zne nuk kėrkojmė prej teje ndonjė furnizim (pėr ty as pėr familjen tėnde), Ne tė frnizojmė ty (dhe ata), ardhmėria e mirė ėshtė e atij qė ruhet. 

133. Ata thanė: “pėrse nuk na solli ai ndonjė argument nga Zoti i vet? A nuk u erdhi atyre sqarim (nė Kur’an) pėr atė qė ishte nė broshurat e mėparshme”. 

134. Dhe sikur t’i ndėshkonim ata me ndonjė dėnim para tij (para se tė shpallim Kur’anin) ata do tė thonin: “Zoti ynė, pėrse nuk na ēove ndonjė tė dėrguar qė t’iu pėrmbaheshim fakteve Tua para se tė poshtėroheshim e tė mjeroheshim”. 

135. Thuaj: “Secili ėshtė duke pritur, pra pritni edhe ju, se sė shpejti do ta kuptoni se kush ishin ithtarėt e rrugės sė drejtė dhe e gjeti tė vėrtetėn”.