45. Thuaj: “Unė ua tėrheq vėrejtjen vetėm me anėn e kėsaj shpalljeje, po i shurdhėti nuk dėgjon thirrjen edhe kur i tėrhiqet vėrejtja”. 

46. E sikur t’i godasė pak ndonjė e keqe nga dėnimi i Zotit tėnd, ata do tė thonė: “Tė mjerėt ne, i bėmė vetes padrejtėsi”! 

47. Nė ditėn e gjykimit Ne do tė vėmė peshoja tė drejta, e askujt nuk i bėhet e padrejtė asgjė, edhe nėse ėshtė (vepra) sa peshoja e njė kokrre tė melit Ne do ta sjelllim atė. E mjafton qė Ne jemi llogaritės. 

48. Ne i patėm dhėnė Musait e Harunit Furkanin (dalluesin e tė vėrtetės e tė kotės - Tevratin), qė ishte dritė e kėshillė pėr tė devotshmit. 

49. Tė cilėt ia kanė frikėn Zotit tė tyre edhe pse edhe pse nuk e shohin dhe ata tė cilėt ia kanė dronė kijametit. 

50. Edhe ky (Kur’ani) ėshtė kėshillė, ėshtė i bekuar qė Ne e shpallėm. A, ju po e refuzoni. 

51. Ne i dhamė Ibrahimit herėt tė mbarėn, sepse Ne kemi njohur mirė atė (ia dhamė tė mbarėn se e meritoi). 

52. Kur ai babai dhe popullit tė vet u: “ē’janė kėto statuja qė i adhuroni?” 

53. Ata thanė: “I gjetėm tė parėt tanė, qė po i adhuronin”. 

54. Ai u tha: “Edhe tė parėt tuaj e edhe ju qartė ishit tė humbur!” 

55. Ata thanė: “Me gjithė mend e ke apo mos po tallesh!” 

56. Atėherė ai tha: “Jo, por Zoti juaj ėshtė Zoti i qiejve e i tokės, ėshtėai qė i krijoi ato, ndėrsa unė jam dėshmues pėr kėtė!” 

57. Pasha All-llahun, posa tė largoheni ju, unė kam pėr t’ia bėrė atė qė duhet statujave tuaja!