53. Ata kėrkojnė prej teje ngutjen e ndėshkimit, e sikur tė mos ishte afati i caktuar, atyre do t’u vinte ndėshkimi, po ai patjetėr do t’u vijė atyre befas ashtu qė ata nuk e hetojnė. 

54. Po, si e kėrkojnė ata ngutjen e ndėshkimit? E nė tė vėrtetė Xhehennemi ėshtė qė i ka rrethuar nė tė gjitha anėt jobesimtarėt. 

55. Ditėn kur ata i mbulon dėnimi (i zjarrit) prej sė larti dhe sė poshtmi nėn kėmbėt e tyre, e u thonė: “Shijone atė qė keni vepruar!” 

56. O robėt e Mi qė besuat, toka Ime ėshtė e gjėrė, pra vetėm Mua mė adhuroni. 

57. Secili njeri do tė shijojė vdekjen, e pastaj do tė ktheheni te Ne. 

58. E ata qė besuan dhe bėnė vepra tė mira, atyre do t’u bėjmė vend tė lartė nė Xhennet nė tė cilin rrjedhin lumenj, aty janė pėrgjithmonė; sa i mirė ėshtė shpėrblimi pėr ata qė vepruan. 

59. Tė cilėt benė durim dhe vetėm Zotit tė tyre iu mbėshtetėn. 

60. Sa e sa gjallesa janė qė nuk kanė mundėsi pėr furnizimin e vet. All-llahu i furnizon ato ehe juve. Ai ėshtė dėgjuesi, i dijshmi. 

61. Nėse ti i pyet ata: “Kush krijoi qiejt e tokėn, kush i nėnshtroi (tė lėvizin) diellin dhe hėnėn?” Ata do tė thonė: “All-llahu!” E si prapsoheni, pra? 

62. All-llahu i jep furnizim atij qė do nga robėrit e vet, e ia pakėson (shtrėngon) aitj qė do. Vėrtet, All-llahu ėshtė i gjithdijshėm pėr ēdo gjė. 

63. Dhe nėse ti pyet ata: “Kush e lėshon shiun nga qielli dhe me tė e ngjall tokėn pas vdekjes sė saj?” Ata thonė: “All-llahu!” Thuaj: “Falėnderimi i qoftė All-llahut, por shumica e tyre nuk mendojnė”.