32. E kush ėshtė mė mėkatar se ai qė flet tė pavėrtetėn ndaj All-llahut dhe se ai qė kur i erdhi e vėrteta e pėrgėnjeshtroi? A nuk ėshtė nė Xhehennem vendqėndrimi pėr jobesimtarėt? 

33. E ai qė e solli tė vėrtetėn dhe ai qė e vėrtetoi atė, tė tillėt janė tė ruajturit. 

34. Ata te Zoti i tyre kanė ēkado qė dėshirojnė, e ai ėshtė shpėrblimi i bamirėsve. 

35. All-llahu do t’ua shlyej atyre edhe mė tė keqen qė e punuan dhe do t’u jepė shpėrblime mė tė mira pėr ata qė punuan. 

36. A nuk i mjafton All-llahu robit tė vet? E ata tė friksojnė ty me tė tjerėt pos Tij. Po atė qė e ka humbur All-llahu, pėr tė nuk ka udhėzues! 

37. Atė qė All-llahu e drejton, atė nuk ka kush e humbė; a nuk ėshtė All-llahu i gjithėfuqishėm qė ndėrmerr ndėshkime? 

38. Po nėse i pyet ata se kush i krijoi qiejt e tokėn, sigurisht ata do tė thonė: “All-llahu!” Ti thuaju: “Mė tregoni pra, pėr ata qė i adhuroni, pos All-llahut, nėse All-llahu mė godit mua me ndonjė tė keqe, a munden ta largojnė ata atė tė keqe, ose, nėse All-llahu dėshiron ndonjė tė mirė ndaj meje, a munden ta pengojnė ata tė mirėn e Tij?” Thuaju: “Mua mė mjafton All-llahu. Vetėm Atij i mbėshteten tė mbėshteturit”. 

39. Thuaj: “O populli im, veproni sipas gjendjes suaj, e edhe unė veproj sipas times e mė vonė do ta dini, 

40. se cilit do t’i vijė dėnimi qė e poshtėron dhe do ta goditė dėnim i pėrjetshėm!”