41. Ne ta zbritėm ty librin me argumente pėr njerėz, e kush orientohet nė rrugėn e vėrtetė, ai e ka pėr vete e kush e humb, ai i bėn dėm vetėm vetes, e ti nuk je garantues i tyre. 

42. All-llahu i merr shpirtrat kur ėshtė momenti i vdekjes sė tyre (i vdekjes sė trupave tė tyre), e edhe atė qė ėshtė nė gjumė e nuk ka vdekur, e atij qė i ėshtė caktuar vdekja e mban (nuk e kthen), e atė tjetrin (qė nuk i ėshtė caktuar vdekja, por ėshtė nė gjumė), e lėshon (tė kthehet) deri nė afatin e caktuar. Vėrtet, nė kėto ka argumente pėr njė popull qė mendon. 

43. A mos kanė zgjedhur ndėrmjetėsues pėrveē All-llahut? Thuaj: “A edhe pse janė qė nuk posedojnė asgjė e as nuk kuptojnė”. 

44. Thuaj: “I tėrė shefaati (ndėrmjetėsimi) i takon vetėm All-llahut, i Tij ėshtė pushteti i qiejve dhe i tokės, e mė vonė vetėm te Ai ktheheni”. 

45. Kur pėrmendet vetėm All-llahu, zemrat e atyre qė nuk besojnė botėn tjetėr, neveriten, e kur pėrmenden, pėrveē Atij, tė tjerėt, ata gėzohen. 

46. Thuaj: “O All-llah, Krijues i qiejve e i tokės, Njohės i tė fshehtės edhe i tė dukshmės, Ti je qė gjykon mes robėrve Tu pėr atė qė ata kundėrshtoheshin”. 

47. E sikur tė ishte e atyre qė nuk besuan, e tėrė ajo ēka ka nė tokė e edhe njėherė aq, do ta jepnin kompensim pėr t’i shpėtuar dėnimit tė tmerrshėm nė ditėn e kijametit. E prej All-llahut do t’u prezentohet (lloji i dėnimit) ēka as nuk kanė mund tė mendojnė.