41. Dhe, o populli im, ē’ėshtė qė unė ju thėrras nė shpėtim, e ju mė thirrni pėr nė zjarm? 

42. Mė thirrni ta mohoj All-llahun dh adhuroj atė qė nuk di asgjė pėr tė i gjithfuqishmi, mė katfalėsi! 

43. Ështė e vėrtetė se atij te icili mė thirrni ju mua, nuk i takon adhurimi as nė dynja as nė botėn tjetėr dhe se e ardhmja jonė ėshtė te All-llahu, s’ka dyshim se tė larguarit prej rrugės sė drejtė, ata janė banus tė zjarrit. 

44. Juve do t’ju bjerė ndėrmend ēka po u them, e ēėshtjen tme ia besoj All-llahut; vėrtet, All-llahu mbikėqyr robėrit!” 

45. Dhe All-llahu e shpėtoi atė (besimtarin) prej tė kėqijavė qė i kurdisėn, ndėrsa ithtarėt e faraonit i pėrfshiu dėnimi mė i keq. 

46. Ata i nėnshtroi zjarrit mėngjes e mbrėmje, ditėn e kijametit (u thuhet engjėjve): “Ithtarėt e faraonit futni nė dėnimin mė tė rėndė!” 

47. Dhe (pėrkujto) ur duke qenė nė zjarr, ata grinden nė mes vete, e tė dobėtit u thonė atyre tė mėdhenjve: “Ne kemi qenė ithtarė tuaj (nė dynja), a mund tė na largoni ndonjė pjesė tė dėnimit me zjarr?” 

48. Ata qė kishin qenė pari thonė: “Ne tė gjithė jėmi nė tė!” All-llahu ka vendosr nė mėnyrė tė prerė nė mes njerėzve”. 

49. Dhe ata, qė janė nė nė zjarr, rojės sė Xhehennemit i thonė: “Lutnie Zotin tuaj tė na e lehtėsoj dėnimin, bile njė ditė!”