39. Nga argumentet e Tij ėshtė edhe toka qė ti e sheh atė tė thatė (shkretėtirė), e kur Ne i lėshojmė asaj shiun, ajo gjallėrohet e shtohet. E, s’ka dyshim se Ai qė e ngjalli atė, do t’i ringjallė tė vdekurit, pse Ai ka mundėsi pėr ‘do gjė. 

40. Ata qė sulmojnė argumente Tona, nuk mund tė na fshihen. Pra, a mė mirė i ka punėt ai qė do tė hudhet nė zjarr, apo ai qė nė nė ditė e kijametit vjen i sigurt? E ju pra veproni si tė dėshironi, e ta dini se Ai sheh atė qė punoni. 

41. Ata qė e mohuan Kur’anin kur u erdhi, janė tė marrė; ai ėshtė njė libėr ngadhnjyes (i pashoq). 

42. Atij nuk mund t’i mvishet e pavėrteta nga asnjė anė; ėshtė i zbritur prej tė Urtit, tė lavdishmit. 

43. Ty nuk po tė thuhet tjetėr pėrveē asaj qė u ėshtė thėnė tė dėrguarve para teje. Vėrtet, Zoti yt ėshtė ai qė falė, po ėshtė edhe Ai qė ndėshkon rėndė. 

44. Sikur Ne tabėnim Kur’anin nė gjuhė tė huaj, ata do tė thoshin: “Pėrse nuk janė ajetet e tij tė kuptueshme (tė shkoqitura), a ėshtė ai (Kur’ani) nė gjuhė tė huaj, kurse ai (pejgamberi) ėshtė arab?” Thuaj: “Ai ėshtė pėr besimtarėt udhėzues e shėrues. E ata qė nuk besojnė nė veshėt e tyre kanė shurdhim, dhe ai pėr ta ėshtė verbėrim. Tė tillėt janė sikurse thirren prej njė vendi tė largėt e nuk dėgjojnė”. 

45. Ne edhe Musait i patėm dhėnė librin, lidhur me tė cilin pati kundėrshtime. Sikur tė mos ishte vendimi mė parė prej Zotit tėnd (tė shtyhet ndėshkimi), puna mes tyre do tė kryhej, pse ata janė nė njė dyshim ndaj tij. 

46. Kush bėn mirė, ai e ka pėr vete, e kush bėn keq, ai vepron kundėr vetes, e Zoti yt nuk u bėn padrejtėsi robėrve.