181. All-llahu ka dėgjuar fjalėn e tyre qė thanė: “ All-llahu ėshtė i varfėr e ne jemi tė pasur!” Ne do tė shėnjojmė atė qė thanė ata dhe qė i mbytėn pejgamberėt pa kurrfarė faji, e do t’ju themi: “Vuane mundimin e djegjies sė zjarrit.  

182. Kjo ėshtė meritė e duarve tuaja, se All-llahu nuk zullumqarė ndaj robėve.  

183. Ata janė qė thanė: “All-llahu na ka porositur qė tė besojmė asgjė tė dėrguar derisa ai tė na sjellė njė kurban qė do ta ngrėnė zjarri. Thuaju: “Para meje juve u erdhėn tė dėrguar me argumente dhe me atė qė e thatė, e pėrse i mbytet ata, nėse thoni tė vėrtetėn?” 

184. Po nėse ata ty tė pėrgėnjeshtrojnė, janė pėrgėnjeshtruar edhe para teje tė dėrguar qė u erdhėn me argumente tė prera, me shkrime qiellore dhe me libėr tė nditshėm.  

185. Secili njeri do tė shijojė vdekjen, e shpėrblimet tuaja u plotėsohen diten e kijametit, e kush shmanget zjarrit e futet nė Xhennet, ai ka arritur shpėtim, e jeta e kėsaj bote nuk ėshtė tjetėr pos njė pėrjetim mashtrues.  

186. Ju patjetėr do tė sprovoheni si nė pasurinė tuaj, si nė vetėn tuaj, madje do tė dėgjoni ofendime tė shumta prej atyre qė u ėshtė libri para jush, e edhe prej idhujtarėve, po nė qoftė se duroni dhe ruheni, ajo ėshtė gjėja mė vendimtare.