58. E kur ju thamė: “Hyni nė kėtė fshat (vendbanim), dhe hani nė te lirisht ku tė dėshironi, e hyni nė derėn (e fshatit) pėrulur dhe thuani: “Hittatun” - ndjesė, Ne ua falim mėkatet tuaja, e bamirėsve ua shtojmė shpėrblimin.  

59. E ata qė ishin mizorė atė qė u ishte thėnė e ndryshuan me njė fjalė tjetėr, e Ne pėr shkak se ata kundėrshtuan, lėshuam nga qielli Rizjan (lloj dėnimi)  kundėr atyre qė ishin mizorė.  

60. Dhe (pėrkujtoni) kur Musai kėrkoi ujė pėr popullin e tij, e Ne i thamė: “Bjeri gurit me shkopin tėnd”, atėherė nga ai gufuan dymbėdhjetė kroje qė secili grup e dinte vendin ku do tė pinte ujė. (U thamė) Hani dhe pini nga begatitė e All-llahut e mos vazhdoni tė jeni ērregullues nė tokė.  

61. Madje kur ju thatė: “O Musa, ne nuk mund tė durojmė (hamė) vetėm njė ushqim (tė njėjtė), lute pra Zotin tėnd pėr ne tė na furnizojė me ēka mbinė toka prej perimeve tė saj, prej trangujve, prej hudrave, prej thjerze (groshė) dhe prej qepėve tė saj”! (Musai) Tha: “A kėrkoni ta ndėrroni tė mirėn pėr atė qė ėshtė me e thjeshtė”? Zdirgjuni pra nė qytet, se aty do tė keni atė qė kėrkoni! E mbi ta rėndoi poshtrimi dhe skamja, e ata kundėr vetes shkaktuan hidhėrimin e All-llahut. Kjo ndodhi ngase ata mohonin argumentet e All-llahut, mbytnin pejgamberėt pa kurrfarė tė drejte, dhe pėr shkak se kundėrshtuan dhe i kalonin kufijt nė tė keqe.