58. E kur ju thamė:
Hyni nė kėtė fshat (vendbanim), dhe hani nė te lirisht
ku tė dėshironi, e hyni nė derėn (e fshatit) pėrulur dhe thuani: Hittatun -
ndjesė, Ne ua falim mėkatet tuaja, e bamirėsve ua shtojmė
shpėrblimin.
59. E ata qė ishin
mizorė atė qė u ishte thėnė e ndryshuan me njė fjalė tjetėr, e Ne pėr shkak se
ata kundėrshtuan, lėshuam nga qielli Rizjan (lloj dėnimi)
kundėr atyre qė ishin mizorė.
60. Dhe (pėrkujtoni)
kur Musai kėrkoi ujė pėr popullin e tij, e Ne i thamė: Bjeri gurit me shkopin
tėnd, atėherė nga ai gufuan dymbėdhjetė kroje qė secili grup e dinte vendin ku
do tė pinte ujė. (U thamė) Hani dhe pini nga begatitė e
All-llahut e mos vazhdoni tė jeni ērregullues nė tokė.
61. Madje kur ju
thatė: O Musa, ne nuk mund tė durojmė (hamė) vetėm njė ushqim (tė njėjtė),
lute pra Zotin tėnd pėr ne tė na furnizojė me ēka
mbinė toka prej perimeve tė saj, prej trangujve, prej hudrave, prej thjerze
(groshė) dhe prej qepėve tė saj! (Musai) Tha: A kėrkoni ta ndėrroni tė mirėn
pėr atė qė ėshtė me e thjeshtė? Zdirgjuni pra nė qytet, se aty do tė keni atė
qė kėrkoni! E mbi ta rėndoi poshtrimi dhe skamja, e ata kundėr vetes shkaktuan
hidhėrimin e All-llahut. Kjo ndodhi ngase ata mohonin
argumentet e All-llahut, mbytnin pejgamberėt pa kurrfarė tė drejte, dhe pėr
shkak se kundėrshtuan dhe i kalonin kufijt nė tė keqe.