7.Suretu El-A'raf 

Me emrin e All-llahut, Mėshiruesit, Mėshirėbėrėsit!

 

1. Elif, Lam, Mim, Sadė.  

2. (Ky ėshtė) Libri, qė tė ėshtė ty, qė me tė t’u tėrheqėsh vėrejtjen dhe t’i kėshillosh besmtarėt, pra tė mos ketė shtrėngim nė gjoksin tėnd (pėr kumtimin e tij).  

3. Pėrvetėsoni atė qė ju ėshtė zbritur nga zoti juaj, e mos zini miq (pėrkrahės) pos Tij. Pak ėshtė ajo qė po merrni pėrvojė.  

4. Sa fshatra (banorė) kemi shkatėrruar (me fajin e tyre) e dėnimi Jonė u erdhi natėn, a (ditėn) kur ishin duke pushuar (duke fjetur).  

5. Kur u erdhi atyre dėnimi Jonė, s’kishin ē’tė kėrkonin tjetėr, vetėm tė thonė: “Vėrtet,ne ishim zullumqarė” (tė pranojmė gabimin).  

6. Ne patjetėrdo tė marrim nė pėrgjegjėsi ata, tė cilėve u ėshtė dėguar (pejgamber), e do t’i marrim nė pyetje edhe tė dėrguarit.  

7. Dhe duke e ditur mirė Ne do t’u rrėfejmė atyre (pėr atė qė punuan), se Ne nuk ishim qė mungonim (ishim tė pranishėm).  

8. Atė ditė eshimi (masa) ėshtė i drejtė. Atij qė i rėndohen peshojat ,ata janė tė shpėtuar.  

9. Kujt i vijnė lehtė peshojat, ata e humben vetveten, ngase i refuzan argumentet Tona me tė padrejtė.  

10. Ne ju vendosėm nė tokė dhe ju mundėsuam jeesėn (mjetet pėr tė jetuar), e pak prej jush po falėnderoni.  

11. Ne ju krijuam pastaj ju dhamė formėn, e mandej ngjėjve u thamė: “bėni sexhde pėr Ademin”. Ata i bėnė sexhde pos Iblisit. Ai nuk qe prej atyre qė bėnė sexhde.  

12. (All-llahu) tha: “ēka tė pengoi ty tė bėsh sexhde, kur Unė tė urdhėrova?” Ai (Iblisi) tha: “Unė jam mė i vlershėm se ai, mė krijove mua nga zjarri, e atė e krijove nga balta!” 

13. (All-llahu) Tha: “Zbrit nga ai (Xhenneti), nuk tė takon tė bėsh kryelartėsi nė tė, dil jashtė, s’ka dyshim ti je i poshtėruar”.  

14. (Iblisi) Tha: “Mė afatizogjer ditėn kur ringjallen (njerėzit)!” 

15. (All-llahu) Tha: “Ti je i Afatizuar!” 

16. (Iblisi) Tha: “Pėr shkak se mė humbe mua, unė do t’u ulem atyre (do t’u zė pusi)nė rrugėn Tėnde tė drejtė, 

17. Mandej, do t’ju sillem atyre para, prapa,ga edjathta dhe nga e majta e tyre, e shumicėn e tyre nuk do ta gjejsh qė tė falėnderohen (tė besojnė)!” 

18. (All-llahu) Tha: “Dil nga ai (Xhenneti), i urrjetur, i dėbuar. Kush prej tyre vjen pas teje, Unė kam pėr ta mbushur Xhehennemin me tė gjithė ju.  

19. (Ne i thamė) o Adem, ti dhe bashkėshortja jote zini vend nė Xhennet, hani nga tė doni, e mos iu afroni kėsaj peme, pse do tė bėheni prej zulumqarėve (tė vetvetes suaj).  

20. Shejtani i nxiti ata tė dy (i mashtroi), qė t’ua zbulojė atyre pjesėt e turpshme qė u ishin tė muluara dhe tha: “Zoti juaj nuk ua ndaloi ju dyve atė pemė vetėm qė tė mos bėhi meleqė (engjėj), ose tė mos bėheni prej tė pėrjetshmėve .  

21. Dhe ju bėri be atyre (duke u thėnė) se: unė jam kėshillues pėr ju.  

22. Atėherė me mashtrim i zbriti (nė nivel tė palakmueshėm). E kur e shijuan pemėn u zbulua vendturpi i tyre dhe filluan tė mbulojnė atė (duke vėnė gjeth mbi gjeth) nga gjethet e (pemėve tė) Xhennetit. Zoti i tyre i thirri (duke u thėnė): “A nuk ua ndalova ju dyve atė pemė dhe a nuk ju thashė ju dyve se shejtani ėshtė armik i haptė pėr ju?!”  

23. Ata tė dy thanė: “Zoti ynė, ne i bėmė tė padrejtė vetvetes, nė qoftė se nuk na falė dhe nuk na mėshiron, ne me siguri do tė jemi prej tė shkatėrruarve!” 

24. (All-llahu) tha: “Zbritni, jeni arimk i njėri-tjetrit. Nė tokė ju e keni vehdqėndrimin (vendbanimin) dhe pėrjetim deri nė njė kohė.  

25. Tha: “Nė tė (nė tokė) do tė jetoni (do tė gjallėroni), nė tė do tė vdesni (do tė varroseni) dhe prej saj do tė nxirreni (do tė ringjalleni).  

26. O bijtė e Ademit, Ne krijuam pėr ju petk qė ju mbulon vendturpėsinė dhe petk zbukues. Po petku i devotshmėrisė, ai ėshtė mė i miri. Kėto janė argumentet e All-llahut, ashtu qė ata tė pėrkujtojnė.  

27. O biktė e Ademit, tė mos ju mashtrojė kurrsesi sejtani sikurse i nxori prindėrit tuaj nga Xhenneti, zhveshi prej tyre petkun e tyre qė t’ju dalė nė shesh lakuriqėsia e tyre. Vėrtetė ai dhe shoqėria e tij ju sheh, ndėrsa ju nuk e shihni. Ne i kemi bėrė shejtanėt miq tė atyre qė nuk besojnė.  

28. Kur (punojnė ata (idhujtarėt) diēka tė shėmtuar, thonė: “Ne i gjetėm qė kėshtu prindėrit tanė, edhe All-llahu na urdhėroi kėtė (vizitėn rreth Qabes lakuriq). Thuaju: “All-llahu nuk urdhėron tė shėmtuarėn, a thoni pėr All-llahun ēka nuk dini?” 

29. Thuaj: “All-llahu mė urdhėroi mua drejtėsinė dhe nė tėrėsi kthejuni Atij nė ēdo namaz (lutje) dhe adhuronie Atė duke qenė tė sinqertė nė lutje vetėm pėr tė. Ashtu sikur ju filloi (krijoi) sėpari do tė ktheheni te Ai.  

30. Njė grup (nga ju) Ai e vuri nė rrugė tė drejtė, e nga njė grup meritoi tė jetė i hmbur, pse ata (tė hmburit) shejtanėt i morėn pėr miq, e megjithatė mrndonin se ishin nė rrugė tė drejtė.  

31. O bijtė e Ademit, vishuni bukur pėr ēdo namaz (lutje), han dhe pini e mos teproni, pse Ai (All-llahu) nuk i do ata qė e teprojnė (shkapėrderdhin).  

32. Thuaj: “Kush i ndaloi bukuritė dhe ushqimet e mira qė All-llahu i krijoi pėr robtė e vet?” Thuaj: “Ato janė nė kėtė botėpėr ata qė besuan, e nė ditėn e kijametitjanė tė posaqme pėr ta. Kėshtu i sqaron argumentet njė populli qė kupton.  

33. Thuaj: “Zoti im i ndaloi vetėm tė kėqijat e turpshme, le tė jenė tė hapta ose tė fshehta, ndaloi mėkatin, mdaloi shtypjen e tjetrit pa tė drejtė, ndaloi t’i mvishni All-llahut shok pa patur pėr tė kurrfarė argumenti, dhe ndaloi tė thoni pėr All-llahun atė qė nuk e dini se ėshtė e vėrtetė.  

34. ēdo popull (qė pėrgėnjeshtroi pejgamberėt) ka afatin e vet, e kur t’u vijė afati tyre, ai nuk mund tė shtyhet pėr njė ashnjė moment, e as tė pėrngutet mė parė.  

35. O bijtė e Ademit, juve ju vijnė tė dėrguar nga mesi juaj, ju pėrkujtonė faktet e Mia (shkoni pas tyre). E kush ruhet dhe pėrmirėsohet, pėr ta s’ka as frikė as s’kanė pėrse tė pikėllohen.  

36. E ata qė i konsideruan tė rreme faktet tona dhe kryelartėsi u larguan prej tyre, ata janė banues tė zjarrit dhe nė tė janė pėrjetė.  

37. Kush ėshtė mė mizor se ai qė trilin shpifje ndaj All-llahut, apo i pėrgėnjeshtron argumentet e Tij? Ata e arrijnė pjesėn e tyre qė u ėshtė caktuar (nė shėnime) deri kur t’u vijnė atyre tė dėrguarit tanė (mekaiket) t’ju marrin shpirtine u thonė: “Ku janė ata qė pos Zotit i lutshit?” Ata thonė: “Kanė humbur prej nesh” dhe ashtu dėshmojnė pėr vete se ishin mohues (kafira).  

38. (All-llahu) Ju thotė: “Hyni nė Xhehennem me atė popull qė ishte para jush nga xhinėt dhe nga njerėzit (e qė ishin si ju). Sa herė qė njė gruphyn nė tė , e mallkon atė tė mėparshmin derisa kur tė arrijnė nė tė tė ggjithė, grupi i fundit i tyre thotė pėr grupin e parė: “Zoti ynė, kėta (pari) na kanė humbur neve (nga rruga e drejtė), pra shtoju dėnimin me zjarr atyre!” (All-llahu) Thotė: “Pėr secilin (grup) ėshtė (dėnimi) i shtuar, por ju nuk po dini.  

39. Tė parėt e tyre (paria) tė mbramėve tė tyre ju thotė: “ Ju nuk keni pėrparėsi ndaj nesh (pse vetė keni bėrė kufur), shijone pra dėnimin pėr atė qė e fituat!” 

40. Nuk ka dyshim se ata qė pėrgėnjeshtruan argumente Tona dhe nga mendjemadhėsia u larguan prej tyre, atyre nuk u hapen dyert e qiellit dhe nuk do tė hyjnė nė Xhennet deri tė pėrbirojė devja vrimėn e gjilpėrės. Ja, kėshtu i shpėrblejmė kriminelėt.  

41. Pėr ata ėshtė pėrgattitur shtrat nga zjarri dhe mbulojė (mga zjarri). E kėshtu pra i shpėrblejmė zullumqarėt.  

42. Ata qė besuan dhe bėnė vepra tė mira, e Ne as qė obligojmė ndoken ēka nuk ka mundėsi (tė veprojė), tė tillėt janė banues tė Xhennetit dhe nė tė janė pėrgjithmonė.  

43. Nga zemrat e tyre kemi hequr (kemi zhdukur) ēdo gjė qė ishte krijuar nga zilia (nga urrejtja), janė nė Xhennet, ku rrjedhin lumenj, e ata thonė: “falėnderojmė All-llahun qė na udhėzoi pėr kėtė (pėr iman, pėr punė tė mira,na hoq zilinė, na futi nė Xhennet), pse sikur tė mos na drejtonte All-llahu, ne nuk do tė dinim tė udhėzoemi. Vėrtet, tė dėrguarit e Zotit na e thanė tė vėrtetėn dhe ne i besuam!” E atyre u drejtohet thirrje: “KY ėshtė Xhenneti, iu dha juve pėr atė qė vepruat.  

44. Ata tė Xhennetit i thėrrasin (i pyesin) banuesit e zjarrit e u thonė: “Ne e gjetėm tė vėrtetė atė qė na e pat premtuar Zoti nė, e ju (banues tė zjarrit) a e gjetėt tė vėrtetėn atė qė pat premtuar Zoti juaj?” Ata (banuesit e zjarrit) thonė: “Po”. Atėherė nė mes tė tyre (mes dy grupeve) thėrret njė zė: “Mallkimi i All-llahut qoftė mbi zullumqarėt!” 

45. Ata qė penguan nga rruga (imani) e All-llahut dhe qė kėrkuan strembėrimin e saj dhe ata qė ishin mohues tė botės tjetėr.  

46. E mes atyre dyve (dy grupeve) ėshtė njė perde (mur), e mbi Araf (lart mbi mur) janė burra qė i njohin secilin (tė Xhennetit dhe tė Xhehennemit) me shenjat e tyre. Ata i thėrrasin banuesit e Xhennetit: “Paqja (shpėtimi) qoftė mbi ju!” Ata (tė Arafit) nuk kanė hyrė nė tė, po shpresojnė.  

47. E kur u shkon shikimi i tyre nga ata tė Xhehennemit, Thonė: “Zoti ynė mos na bė neve me mizorėt!” 

48. Ata tė Arafit i thėrrasin do burra qė i njohin me shenjat e tyre dhe u thonė: “ēka ju vlejti ai grumbullimi juaj (nė pasuri e numėr) dhe ajo qė bėnit kryelartėsi?” (e tash jeni nė Xhennenem).  

49. A kėta janė ata (besimtarėt), pėr tė cilėt betoheshi se nuk ka pėr t’i pėrfshirė mėshira e All-llahut?” (nė mėnyrė ironike i pėrqeshin kufarėt, mandej u thonė besimtarėve): “Vazhdoni nė Xhennet, as nuk ka frikė pėr ju, as nuk keni pėr t’u brengosur!” 

50. Banuesit e zjarrit i thėrrasin (dhe i lusin) ata nė Xhennet (duke ju thėnė): “Na qitni diē nga uji apo nga ajo qė u ka dhėnė All-llahu (se mbaruam nga etja)!” Ata (nė Xhennet) thonė: “All-llahu i ka ndaluar qė tė gjitha kėto pėr jobesimtarėt!” 

51. Ata qė fenė e tyre e morrėn tallje e lojė dhe tė cilėt i mashtroi jeta e dynjas. Sot, pra, Ne i harrojmė ata sikurse na e patėn harruar takimin e kėsaj dite tė tyre dhe, sikurse i refonin argumentet Tona!” 

52. Ne u sollėm atyre (mekasve) njė libėr (Kur’anin) qė ua shkoqitėm nė baza tė diturisė, e qė ėshtė udhėrrėfyes e mėshirė pėr ata qė besojnė.  

53. Ata nuk presin tjetėr, por vetėm atė qė do t’u vijė. E atė ditė kur t’u vijė (dėnimi i premtuar) ajo qė e pritnin, ata tė cilėt mė parė e kishin harruar thonė+. “Vėrtet tė dėrguarit e Zotit tanė erdhėn me fakte tė vėrteta, a kemi ndonjė ndėrmjetsues qė tė na shpėtojė, ose tė kthehemi (nė dynja) e tė veprojmė tjetėr nga ajo qė vepruam” Ata shkatėrruan vetveten dhe ushkoi huq trillimi ė bėnin.  

54. Vėrtet, Zoti juaj, All-llahu ėshtė Ai qė krijoi qiejt dhe tokėn brenda gjashtė ditėsh, pastaj qėndroi mbi Arshin, Ai e mbulon ditėn me natė, qė me tė shpejtė e kėrkon atė (mbulimin e dritės sė ditės), edhe dielli, edhe hėna e edhe yjet i janė nėnshtruar sundimit tė Tij. Ja, vetėm Atij itakon krijimi dhe sundimi. I madhėruar ėshtė All-llahu, Zoti i botėve.  

55. Lutnie Zotin tuaj tė pėrulun e nė heshtje, pse Ai nuk ido ata qė e teprojnė.  

56. Mos bėni ērregullime nė tokė pas rregullimit tė saj (me tė ardhur tė pejgamberėve) dhe lutnie Atė duke pasur frikė (dėnimin) dhe duke shpresuar (mėshirėn. S’ka dyshim se mėshira e All-llahut ėshtė pranė atyre tė mirėve.  

57. Ai ėshtė qė i lėshon erėrat si myzhde pranė mėshirės (shiut) sė Tij. E kur ato (erėra) barin re tė mėdha mbi, ne i sjellim mbi njė tokė tė vdekur dhe lėshojmė nė tė ujin (shiun), dhe me tė (me ujin ) nxjerrim tė gjithė fruta. Kėshtu i nxjerrim (i ngjalllim) tė vdekurit, ashtu qė tė pėrkujtoni (fuqinė e Zotit).  

58. Me lejen e All-llahut toka e mirė mbinė bimėt, e ajo qė nuk ėshtė kualitative, ajo nuk mbinė vetėm (pak) me vėshtirėsi. Kėshtu Ne i rradhisim argumentet Tona pėr ata qė falenderojnė.  

59. Ne patėm dėrguar Nuhun te populli i vet, e ai i tha: “O populli im, adhuronie vetėm All-llahun, nuk keni zot tjetėr pos Tij. Unė kam frikė pėr dėnimin Tuaj nė njė ditė tė madhe!” 

60. Paria e tij tha: “Ne po tė shohim (nė kėtė qė na thėrret) plotėsisht tė humbur!” 

61. (Nuhu) Tha: “O populli im, unė nuk kam kurrfarė humbje, por unė jam i dėrguar prej Zotit tė botėve!” 

62. “Unė ju kumtoj juve shpalljet e Zotit tim, ju kėshilloj dhe unė di nga Zoti im ēka ju nuk dini!” 

63. “A mos u ēuditėt qė shpallja ju erdhi nga Zoti juaj pėrmes (gjuhės sė) njė njeriu nga mesi juaj, pėr t’ju tėrhequr vėrejtjen qė tė ruheni dhe ashtu tė shpėtonni!” 

64. Po ata e pėrgenjeshtruan atė (Nuhun), e Ne e shpėtuam atė dhe ata qė ishin me tė nė anije, ndėrsa ata qė pėrgenjeshtruan faktet tona i fundosėm. Vėrtet, ata ishin popul i verbėr.  

65. Edhe te (populli) Ad-i (dėrguam) vėllain e tyre Hudin, e ai tha: “O populli im, adhuronie (njė Zot) All-llahun, ju nuk keni zot pos Tij, a nuk po frikėsoheni?!” 

66. Paria qė nuk besoi nga populli i tij tha: “Ne po tė shohim mendjelehtė dhe tė konsiderojmė vėrtet rrenacak!” 

67. Tha (Hudi): “O populli im, nuk jam mendjelehtė (nuk kam tė metė mendore), por unė jam i dėrguar prej Zotit tė botėve”.  

68. (Jam idėrguar( Qė t’u komunikoj shpalljet e Zotit tim dhe unė jam kėshillues besnik pėr ju.  

69. Amos ju erdhi ēudi qė ju erdhi pėrmes njė njeriu nga mesi juaj, e pėr t’ju tėrhequr vėrejtjen. Perkujtoni kur Ai ju bėri sundues pas popullit tė Nuhut dhe ju shtoi fuqinė fizike. Pėrkujtoni tė mirat e All-llahut qė tė gjeni shpėtim.  

70. Ata thanė: “A na erdhe (tė na frikėsosh) qė ta adhurojmė vetėm All-llahun e tė braktisim atė ēka adhuronin prindėrit tanė? Nėse je i vėrtet (ēka thua) sillna atė qė na premton (kėrcenohesh)”.  

71. (Hudi) Tha: “Juve ju gjeti dėnimi dhe pėrbuzja nga Zoti juaj. A mė polemizoni mua pėr emra (tė idhujve) qė i emėruat ju dhe prindėrit tuaj, e qė pėr ta All-llahu nuk shpalli kurfarė argumenti? Pritni pra, (dėnimin) edhe unė ė bashku me ju jam duke e pritur”.  

72. Ne mė mėshirėn tonė e shpėtuam atė dhe ata qė ishin me tė, dhe ishkulėm nga rrėnja, ata qė pėrgenjeshtruan argumentet Tona dhe nuk ishin besimtarė.  

73. Edhe te (populli) i Themudit u dėrguam vėllain e tyre, Salihun, e ai ju tha: “O populli im, besonie All-llahun (njė) nuk keni zot tjetė pos Tij. Qė, ju erdhi argumenti nga Zoti juaj. Ja, kjo devja ėshtė mrekulli pėr ju. Linie kėtė tė lirė tė hajė nė tokėn e All-llahut dhe kurrsesi mos e merrni me tė keq, e t’ju kapė dėnim i dhembshėm.  

74. Pėrkujtoni All-llahun kur Ai ju bėri sundues pas Adit, ju vendosi nė tokė e ju nė rrafshin e saj ndėrtoni pallate, kurse nė kodrina ngritni shtėpia, pėrkujtoni tė mirat e All-llahut e mos u bėni shkatėrrues nė tokė.  

75. Krerėt kryelartė nga populli i tij thanė atyre qė ishin mė tė dobėt e qė kishin besuar: “A e dini se me tė vėrtetė Salihu ėshtė i dėrguar nga Zoti i tij?” Ata thanė: “Vėrtet, ne jemi besimtarė tė asaj me ēka ėshtė dėrguar”.  

76. Ata kryelartit thanė: “Ne jemi mojues (jobesimtarė) tė asaj qė ju i besuat”.  

77. Ata e therrėn devėn dhe me kryelartėsi shkelėn dispozitėne Zotit tė tyre dhe thanė: “O Salih atė me ēka na u kėrcenove, nėse je prej tė dėrguarve”.  

78. Atėherė ata pėrjetuan tėrmetin dhe u gdhinė nė shtėpitė e tyre kufoma tė ngrira.  

79. Ai uzmbraps prej tyre e tha: “O populli im, unė ju komunikova dėrgesėn e Zotit tim, ju kėshillova sa munda, por ju nuk i pėrfillni kėshilluesit”.  

80. Pėrkujto kur popullit tė vet Luti i tha: “A punoni tė shėmtuaren, qė asnjė nga popujt e botės nuk e bėri para jush”.  

81. Vėrtet, ju tė shtyrė nga epshet u afroheni burrave duke i lėnė gratė. Po ju jeni popull i shfrenuar”.  

82. Pėrgjigjja e popullit tė tij nuk ishte tjetėr vetėm se tė thoonė: “Dėboni ata (Lutin me besimtarė) nga vendbanimi juaj, ata janė njerėz qė ruhen shumė (e i largohen tė shėmtuarės)”.  

83. Ne shpėtuakm atė dhe familjen e tij, pos gruas sė tij qė mbeti aty (ndėr tė shkatėrruarit).  

84. Ne lėshuam mbi ata njė lloj shiu (me gurė). E shiko se si ishte fundi i kriminelėve! 

85. E nė Medjen (dėrguam) vėllain e tyre Shuajbin. Ai tha: “O popuuli im, adhuronie All-llahun (njė), ju nuk keni zot tjetėr pos Tij. Juve ju erdhi mrekullia nga Zoti juaj. Zbatoni drejtė matjen dhe peshojėn, e mos u bėni padrejtėsi njerėzve nė sendet e tyre, dhe mos bėni ērregullime nė tokė pas pėrmirėsimit tė saj. Kėto janė mė tė dobishme pėr ju, nėse jeni besimtarė.  

86. Mos zini pusi nė ēdo rrugė e tė kėrcėnoheni dhe ta pengoni nga rruga e All-llahut atė qė i ka besuar atij (Shuajbit), e tė kėrkoni shtrembėrimin e asaj (e rrugės). Pėrkujtoni kur ishit pakicė e Ai ju shumoi dhe shikoni se sifndi i ērregullusve.  

87. E nė qoftė se njė grup prej jush ėshtė qė besoi asaj me tė cilėn unė u dėrgova, enjė grup nuk, duroni deri tė gjykojė All-llahu, e Ai ėshtė gjykatėsi mė i mirė.  

88. Paria, qė ishte krjelartė nga populli i tij, tha: “O Shuajb, ne do tė dėbojmė ty dhe sė bashku me ty edhe me ata qė besuan nga fshati ynė, ose pa tjetėr tė ktheheni nė fenė tonė”. Ai (Shuajbi)tha: “A edhe nėse ne nuk e dėshirojmė atė (kthimin)?”.  

89. Ne do tė kemi shpifur gėnjeshtėr ndaj All-llahut, nėse ktheheni nė fenė tuaj (idhujtare), pasi qė All-llahu na shpėtoi nga ajo. Nuk ėshtė pėr ne tė kthehemi nė tė vetėmnėse ėshtė dėshira e All-llahut, Zotit tonė. Zoti ynė ka pėrfshirė me diturinė e vet ēdo send, ne ju kemi mbėshtetur All-llahut. Zoti ynė, vendos mes nesh dhe mes popullit tonė gjykimin tėnd tė drejtė, se Ti je mė i miri gjykatės.  

90. Krerėt prej popullit tė tij, qė nuk besuan, i thanė: (Popullit i thanė) Nėse shkoni (pranoni)pas Shuajbit, (pas fesė sė tij) atėherė ju jeni me siguri tė dėshpėruar.  

91. Ata (popullin e padėgjueshėm) i kapi tėrmet i fortė dhe aguan nė shtėpitė e tyre kufoma tė gjunjėzuara.  

92. Ata qė pėrgėnjestruan Shuajbin, sikur nuk ekzistuan fare aty, ata qė konsideruan Shuajbin rrenacak, vėrtet ishin tė dėshtuarit.  

93. E ai (Shuajbi) u kthye e tha: “O populli im, vėrtet unė ju kumtova porositė e Zotit tim, ju dhashė kėshilla, e si tė brengosem pėr njė popull qė nuk besoi”.  

94. Ne nuk e dėrguam asnjė pejgamber nė ndonjė vendbanim e qė nuk e ndėshkuam atė (popullin) me skamje e vėshtirėsi tė tjera, nė mėnyrė qė ata tė pėrulen (tė binden).  

95. Mandej e zqvendėsuam tė keqen me tė mirėn derisa u shumuan ato (tė mirat) e thanė: “Pridėrit tanė i pat goditur skamja e mjerimi” (ky ėshtė rregull natyror, po ata nuk falėnderuan). Atėherėbefas i dėnuam pa e vėrejtur ata.  

96. E sikur banorėt e kėtyre vendbanimeve tė kishin besuar dhe tė ishin ruajtur, Nedo t’ju hapnim begati nga qielli e toka, por ata pėrgėnjeshtruan, andaj i dėnuam me shkatėrrim pėr atė qė merituan.  

97. A mos u siguruan banorėt e fshatrave nga dėnimi jonė kur ata ishin fjetur (natėn)? 

98. A mos u siguruan banorėt e fshatrave nga dėnimi jonė para dite kur ata ishin duke luajtur? 

99. A mos u siguruan ata prej ndėshkimit tė All-llahut? Nuk sigurohet kush prej frikės sė ndėshkimit tė All-llahut pos njerėzve tė humbur.  

100. A nuk e kanė tė qartė ata qė trashėguan tokėn pas banorėve tė saj (qė u shkaktėrruan) se, nėse dėshirojmė Ne i godasim (i dėnojmė)pėr mėkatet e tyre, ua mbyllim zemrat e tyre, dhe ata nuk dėgjojnė (kėshillat).  

101. Kėto janė fshatra pėr tė cilat po tė tregojmė disa nga lajmet e tyre. Atyre iu patėn ardhur tė dėrguarit e tyre me argumente (me mrekulli), por ata nuk i besuan asaj tė cilėn mė parė e kishin gėnjyer. Ja, kėshtu vulos All-llahu zemrat e atyre qė nuk besojnė.  

102. Ne te shumica e tyre nuk gjetėm zbatimin e premtimit, e gjetėm shumicėn e tyre jashtė bindjes (respektit).  

103. Mandej pas tyre dėrgam Musain me mrekulli tė argumentuara te faraoni dhe rrethi i tij, e ata i refuzuan ato, e shih se si ishte pėrfudimi i shkatruesve? 

104. Musai tha: O faraon, s’ka dyshim, unė jam i dėrguar prej Zotit tė botėve”.  

105. Ështė dinjitet pėr mua ta them pėr All-llahun vetėm tė vėrtetėn. Unė u kam ardhur me argumente nga Zoti jaj, lejoi pra beni israilėt tė vijnė me mua!” 

106. Ai (faraoni) tha: “Nėse ke ardhur me ndonjė argument, dhe nėse je ai qė thua, na trego pra at argument”.  

107. Ai (Musai) e hodhi shkopin e vet, kur ja, u shfaq gjarpėr i vėrtetė.  

108. Dhe e nxori dorėn e vet, kur qe, pėr shikuesit dritė e bardhė.  

109. Rrethi i parisė nga populli i faraonit tha: “Ky nuk ėshtė tjetėr pos magjistar i pėrsosur”.  

110. Ai dėshiron t’ju nxjerrė prej tokės suaj: “E ēka mė urdhėroni (propozoni ju)?” 

111. Ata (krerėt) thanė: “Ndale atė dhe vėllaun e tij, e na dėrgo nėpėr qytete tubues (tė magjistarėve).  

112. Tė sjellin ēdo magjistarė tė dijshėm (tė aftė).  

113. Magjistarėt erdhėn te faraoni, e thanė: “ ne do tė kemi shpėrblim, nė qoftė se dalim fitues!” 

114. Ai (faraoni) tha: “Po, dhe ju do tė jeni prej tė afėrmėve tė mi”.  

115. Ata (magjistarėt) thanė: “O Musa, (zgjidh)-ose do tė hedhish ti ose ne po hedhim?” 

116. Ai (Musai)tha: “Hidhniju”! Ekur hodhėn ata (shkopinjė e litarė), magjepsėn sytė e njerėzve, i frikėsuan ata dhe sollėn njė maji tė madhe.  

117. E Ne e frymėzuam Musain (duke i thėnė): “Hidhe shkopin tėnd!” Kur qe , ai gėlltiste atė qė kishin magjepsuar.  

118. Atėherė u dėshmua e vėrteta dhe u zhduk ajo qė kishin pėrgatitur.  

119. Aty u mundėn ata (magjistarėt dhe faraoni) dhe u kthyen tė poshtėruar.  

120. E magjistarėt u hodhėn (u pėrulėn) nė sexhde), 

121. Dhe thanė: “Ne i besuam Zotit tė gjithėsisė, 

122. Zotit tė Musait dhe tė Harunit!” 

123. E faraoni tha: “I besuat atij (Musait) para se t’ju lejoja unė? Kjo ėshtė njė dredhi qė ju e pėrgatitėt nė qytet (Misir) pėr t’i ėbuar prej tij banorėt e tij (kibtėt), po mė vonė do ta kuptoni (ēka do t’ju gjejė).  

124. Kam pėr t’ua prerė duartė dhe kėmbėt tėrthorazi, pastaj tė gjithė juve do t’ju gozhdoj.  

125. Ata (qė besuan) hanė: “S’ka dyshim, ne jemi tė kthyer te Zoti ynė”.  

126. Ti nuk hakmerresh ndaj nsh vetėm pse besuam nė argumentet e Zotit tonė, pasi qė na erdhėn ata. Zoti ynė, na dhuro durim (pėr dėnimin qė do tė na bėn faraoni) dhe na bėn tė vdesim muslimanė!” 

127. Tė parėt nga populli i faraonit thanė: “A do tė lejosh Musain dhe popullin e tij tė bėj pėrēarje nė tokė dhe tė braktisin ty dhe zotat e tu?” Ai (faraoni) tha: “Do t’ua mbysim djemtė e do t’i lėmė tė gjalla gratė e tyre pėr shėrbim, ne jemi dominues mbi ta”.  

128. Popullit tė vet Musai i tha: “Kėrkon ndihmė prej All-llahut dhe kini durim. S’ka dyshim se toka ėshtė e All-llahut, ia lė nė trashėgim atij qė nga robėt e tij, e ardhmja e lumtur ėshtė pėr tė devotshmit.  

129. ata (populli i musait) thanė: “Ne ishim tė shtypur para se tė na vije ti, e edhe pasi na erdhe”. Ai (Musai) tha: “Ështė shpresė se All-llahu do ta shkatėrrojė armikun tuaj (faraonin), e ju do t’ju bėjė ta zėvendėsoni nė kėtė vend, e do t’ju shikojė se si veproni”.  

130. (Pėr madhėrinė e Zotit) Ne e provuam popullin e faraonit me skamje dhe me pakėsim tė frutave, nė mėnyrė qė tė marrin mėsim.  

131. Kur u vinte atyre e mira (viti i begatshėm), ata thonin: “Kjo ėshtė e (mira) jona thjesht”. E kur i godiste ndonjė e keqe, fatin e zi ia pėrshkruanin Musait dhe atyre (besimtarėve) qė ishin me tė. Veni re, fati i tyre ėshtė te All-llahu (e jo te Musai), por shumica e tyre kėtė nuk e dinin.  

132. Ata thanė: “Me ēfarėdo argumenti tė na vijshė qė me te tė na magjepsesh (largosh nga feja qė kemi), ne nuk do tė besojmė ty”.  

133. Atėherė (pėr shkak tė mohimit) Ne lėshuam kundėr tyre: vėrshimin, karkalecat, rriqėrat (insekte dėmtuese), bretkocat dhe gjakun, fakte tė gjalla njėra pas tetrės, po ata mbanin kokėfortėsi sepse ishin mėkatar.  

134. Pasi qė i gjeti belaja (me ato masa dėnimi) ata thanė: “O Musa, lute ėr ne Zotin tėnd me atė meritė qė ke (si pejgamber), nėse na e largon dėnimin ne do tė pranojmė ty (si tė dėrguar) dhe do t’i lejojmė beni israilėt bashkė me ty (tė shkoni ku tė doni).  

135. E kur e larguam nga ata dėnimin (me lutjen e Musait) pėr deri nė njė afat qė do tė arrinin, ata e thyen besėn.  

136. Atėherė ndėrmorėn kundėr tyre dhe i fundosėm nė det, ngase pėrgėnjeshtruan argumentet Tonadhe nuk qanė kokėn pėr to.  

137. E atij populli qė ishte i nėnshtruar i trashėgam lindje e perėndim tė tokės, qė Ne e bekuam (me tė mira), ndėrsa pėr durimin qė patėn, u plotėsua fjala mė e mirė (premtimi i vėrtetė) e Zotit ndaj beni israilve; rrėnuan atė qė bėnte faraoni i tij, si dhe atė qė kishin ndėrtuar ata.  

138. Bni israilėt i kaluam pėrtej detit, e ata me njė popull qė adhuronte do statuja tė tyre, dhe thanė: “O Musa, na e bėn edhe ne njė zot (statujė) si zotėt qė i kanė ata (ai popull)”. Ai (Musai) tha: “Ju jeni popull qė nuk dini”.  

139. Vėrtet, ai popull (qė po adhuron idhuj) ėshtė i shkatėrruar nė atė (adhurim) dhe ajo qė vepruan ėshtė e agsjėsuar (s’ka dobi).  

140. Musai tha: “Mos deshėt, pos All-llahut, tė kėrkoj pėr ju zot tjetėr, kurse Ai ju vlerėsoi mbi njerėzit e tjerė?” 

141. Pėrkujtoni (o beni israil) kur Ai ju shpėtoi prej popuulit tė faraonit, qė u shtroi mė tė keqen mundm, ua mbyti djemt tuaj, ua la tė gjalla gratė tuaja. E ju me kėto ishit nė sprovė tė madhe nga Zoti juaj”.  

142. Dhe Ne i caktuam Musait tridhjetė net (afatin pėr shpallje), e ato i plotėsuam edhe me dhjetė dhe kėshtu u mbush afati pėr takim Zotin e tij nė katėrdhjetė net. Ndėrsa Musai vėllait tė vet Harunit,i tha: “Mė zėvendėso mua te populli im dhe rregulloo, e mos shko rrugės sė tė kėqinjve”.  

143. E kur Msai erdhi nė kohėn qė i caktuam dhe i foli Zoti i vet, ai tha: “Zoti im! Mė mundėso pamjen tėnde e tė shikoj!” Ai (Zoti) i tha: “Ti nuk ke mundėsi tė mė shohėsh, por shiko kodrėn, e nėse ajo qėndron nė vendin e vet, ti do tė shohėsh Mua. Kur u drejtua kah kodra, njė pjesė e dritės nga Zoti i tij e bėri atė (kodrėn) thėrmi, e Musait i ra tė fikėt. Kur erdhi nė vete, tha: “E lartė ėshtė madhėria Jote, pendohem te Ti (pėr atė qė kėrkova), dhe unė jam i pari i besimtarėve!” 

144. Ai (All-llahu) tha: “O Musa, Unė tė gradova ty bi njerėzit me shpalljen Time dhe me tė folurit tim. Merr atė qė tė dhash dhe bėhu mirėnjohės.  

145. Dhe i pėrshkruan atij nė pllaka ēdo gjė (qė i nevojitej), si kėshillim dhe sqarim pėr secilin send. “Merri kėto me seriozitet dhe urdhėroje popullin tėnd qė t’i pėrvetėsojė mė tė mirat e tyre (dispozitat me shpėrblim mė tė madh). Unė do t’ua tregoj vendbanimin mėkatarėve.  

146. Unė do t’i zbraps nga argumentet e Mia ata tė cilėt pa pasur drejtė bėjnė kryelarėsi nė tokė, tė cilėt edhe nėse shohin ēdo argument nuk besojnė, dhe nėse shohin udhėn e shpėtimit, nuk e marrim atė rrugė, nėse e shohin rrugėn e gabuar atė e marrin rrugė. Kėtė (verbėrim tė tyre), ngase ata i konsideruan tė rreme faktet Tona dhe ngase i lanė pas dore ato.  

147. Ata tė cilėt i mohuan argumentet Tona dhe takimin nė ditėne botės sė ardhshme, ata asgjėsuan veprat e tyre. A shpėrblehen ata (mė thevab ose me dėnim) pos sipas asaj si kanė vepruar.  

148. Populli i Musait, pas tij (kur ai shkoi nė kodrėn Tur pėr pranimin e shhpalljes) e mbaroi nga stolitė e tyre njė figurė viēi qė kishte britmė (Pallte). A nuk e shihnin ata se ai nuk ju fliste as nuk i udhėzonte nė ndonjė rrugė tė drejtė. E morėn atė (e adhuruan si idhull viēin), e ishin tė padrejtėndaj vetes sė tyre.  

149. E kur nė duart e tyre u thye (ajo vepėr e shėmtuar u penduan) dhe e kuptuan se me tė vėrtetė kanė gabuar thanė: “Nėse nuk na mėshiron Zoti ynė dhe nuk na falė gabimin, ne padyshim do tė jemi nga mė tė dėshpruarit.  

150. E kur u kthye Musai shumė i hidhėruar te populli i vet, tha: “Sa keq mė paskeni zėvendėsuar pas shkuarjes sime! A e ngutėt (pritjen) urdhėrin e Zotit tuaj? I hodhi pllakat dhe e zuri pėr (flokė) koke vėllain e vet duke e tėrhequr kah vetja”. Ai (vėllai Harun) tha: “O bir i nėnės sime, populli mė mundi dhe gati mė mbyti, mos i kėnaq me mua armiqtė de mos mė konsidero mua me njerėzit mizorė”.  

151. (Musai) Tha: “Zoti im, mė falė mua dhe vėllain tim dhe na dhuro mėshirėn Tėnde, se Ti je mėshirues i mėshiruesve.  

152. Nuk ka dyshim se ata qė adhuruan viēin ka pėr t’i pėrfshirė pėrbuzja nga Zoti i tyre dhe nėnēmimi nė jetėn e dynjasė. Kėshtu, i shpėrblrjmė (me dėnim) trilluesit e rrenės.  

153. E ata qė ėnė vepra tė kėqia e pastaj u penduan pas tyre, dhe besuan sinqerisht, Zoti yt ua falė gabimet dhe ėshtė mėshirues pas tij (pas pendimit tė tyre).  

154. E kur iu ndalė hidhėrimi Musait, ai mori pllakat (qė i pat hedhur), e nė tekstin e tyre ishin (shėnuar) udhėzime e mėshirė pėr ata qė kanė frikė ndaj Zotit tė tyre.  

155. Musai zgjodhi nga populli i vet shtatėdhjetė veta pėr kohėn qė Ne ia caktuam takimin. E pasi qė kapi ata dridhja (e tokės), ai tha: “Zoti im!, sikur tė kishe dashur Ti, i kishe zhdukur mė parė ata dhe mua. A po na zhduk pėr atė qė bėnė tė marrėt nga ne? Kjo ėshtė vetėm sprovė e Jotja, qė me tė e bėn tė humbur atė qė do, dhe e vė nė rrugė tė drejtė atė qė do. Ti je mbrojtėsi ynė, pra falna e mėshirona, se Ti je mė i miri qė falė (gabimet).  

156. Dhe cakto pėr ne (jetė) tė mirė nė dynja dhe tė mirė nė botėn tjetėr, pse vėrtet jemi kthyer kah Ti. Ai (Zoti) tha: “Dėnimi im ėshtė ai me tė cilin e godas cilindua, e mėshira Ime ka pėrfshirė secilin send. Atė (Mėshirėn) do ta caktoj pėr ata tė cilėt i ruhen (mėkateve), e japon zeqatin dhe pėr ata qė argumentet tona i besojnė.  

157. Qė pranojnė tė dėrguarin (Muhammedin), Pejgamberin arab, (qė nuk shkruan as nuk lexon), tė cilin e gjejenė tė cilėsuar (tė pėrshkruar me virtytet e tij), te ata nė Tevrat dhe nė Inxhil,e qė i urdhėron ata pėr ēdo tė mirė dhe i ndalon nga ēdo e keqe, u lejon ushqimet e kėndėshme dhe u ndalon ato tė pakėndshmet, dhe heq nga ata barrėn e rėndė tė tyre dhe prangat qė ishin mbi ta. Pra, ata tė cilėt e besojnė atė, e ndėrojnė dhe e ndihmonė, veprojnė me dritėn qė iu zbrit me tė, tė tillėt janė tė shpėtuarit.  

158. Thuaj (Muhammed): “O ju njerėz! Unė jam i dėrgari i All-llahut te tė gjithė ju. All-llahut qė vetėm i Tij ėshtė sundimi i qiejve e i tokės, s’ka tė adhuruar tjetėr pos Tij; Ai jep jeė dhe Ai jep vdekje, pra besoni All-llahun dhe tė dėrguarin e Tij, pejgamberin e pashkolluar, qė beson All-llahun dhe shpalljet e Tij, ndiqnie rrugėn e tij qė ta gjeni tė vėrtetėn.  

159. Edhe prej populloit tė Musait qe njė grup qė udhėzoi drejtė dhe iu pėrmbajt asaj (drejtėsisė).  

160. Ne i ndamė ata (populln e Musait) nėdymbėdhjetė grupe fises, e kur Musait i kėrkoi ujė populli i vet, Ne e udhėzuam (duke thėnė): “Bjeri me shkopin tėnd gurit” (ai ira) dhe prej tij (gurit) gufuan dymbėdhjetė kroje, ashtu qė secili grup e dinte krojin e vet. Ne bėmė qė retė t’u bėjmė hije atyre dhe u sollėm rrėshirė dhe shkutėza (dhe u thamė): “Hani nga tė mirat me tė cilat ju dhuruam!” (e pse ishit pėrbuzės). Ata nuk na dėmtuan Ne, por e dėmtuan vetveten e tyre (ngase u dėnuan).  

161. (pėrkujto edhe kėtė) Kur atyre iu tha: “Banoni nė kėtė fshat (vendbanim) dhe hani nga (frutat e tij) kah tė doni e thuani: “Falje” dhe nė derė hyni tė pėrulur, se Ne do t’ua shtojmė edhe mė punėmirėve!” 

162. E ata prej tyre q ishin mizorė ndrushuan fjalė tjetėr nga ajo qė iu kishte thėnė, atėherė Ne zbritėm kundėr tyre njė dėnim nga qielli pėr shkak se ishin zullumqarė.  

163. Dhe pyeti ti (Muhammed) pėr fshatin qė ishte nė breg tė detit e ata e shkelėn rendi e tė shtunės (qė e kishin tė ndaluar gjuajtjen e peshqve), kur nė tė shtunėn e tyre peshqit u vinin sheshazi mbi ujė, e nė ditėn qė nuk festonin nuk u vinin. Ja, kėshtu i sprovuam ata ngase ishin mėkatarė.  

164. Dhe kur njė grup prej tyre thanė: “Pėrse kėshilloni njė popull qė All-llahu do ta shkatėrrojė ose dėnojė me njė dėnim tė ashpėr?” Thanė (kėshilluesit): “Arsyetimi para Zotit tuaj dhe me shpresė qė t’ju largohen gabimeve”.  

165. E kur braktisėn atė pėr tė cilėn ishin kėshilluar, Ne i shpėtuam ata qė pengonin nga tė kėqiat, ndėrsa ata qė kundėrshtuan i kapėm me njė dėnim tė fortė, ngase ishin tė shfrenuar.  

166. E kur ata tejkaluan me arogancė tė hapėt, nga ajo qė ishin tė ndaluar, Ne i shndėrruam nė majmunė tė pėrbuzur.  

167. Pėrkujto (o i dėrguar) kur Zoti Yt shpalli qartas se mbi ta do tė vė, deri nė ditėn e kijametit, sundimin e ndinjė qė ka pėr t’ua shijuar atyre mundimin mė tė shėmtuar. Vėrtet Zoti yt ndėrmerr shpejt dėnimin, Ai edhe falė e mėshiron shumė.  

168. Ne i shpėrndajmė ata nė grupe nėpėr tokė; prej tyre ka tė mirė, por edhejo tė tillė. Ne i provuam me tė mira e me tė kėqia, nė mėnyrė qė tė tėrhiqen nga e keqja.  

169. e pas tyre erdhi brezi qė trashėgoi librin. Kėta merrnin mjete tė pavlerė tė kėsaj bote (lakmues qė nuk dallonin tė mrėn a tė keqen) e thonin: “Do tė na falje”, e merrnin atė pėrsėri. A nuk ėshtė marrė prej tyre zotimi nė librin (Tevratin) se nuk do tė thonė ndaj All-llahut tjetėr pos tė vėrtetės dhe ata e dinim mirė se ēka nė tė (libėr). Po, a nuk po kuptoni se bota tjetėr ėshtė mė e mirė (se ajo ēka merrnit ju) pėr ata qė ruhen.  

170. Po atyre qė i pėrmbahen librit dhe falin namazn, Ne nuk u humbin shpėrblimin tė tė mirėve.  

171. Pėrkujto kur ngritėn kodrėn mbi ta si re, e ata menduan se ajo do tė bie mbi ta. (Ne u thamė): Merrni kėtė qė u dhamė me kujdes dhe pėrkujtoni ē’keni nė tė, e tė ndaleni nga ajo qė ėshtė e ndaluar.  

172. Pėrkujto kur Zoti Yt nxori nga shhpina e bijve tė Ademit pasardhėsit e tyre dhe i bėri dėshmues tė vetes sė tyre (duke u thėnė): “A nuk jam Zoti juaj?” Ata thanė: “Po, dėshmuam!” Tė mos thoni nė ditėn e kijametit: “Ne nga ky (dėshmim) ishim tė panjohur.  

173. Ose tė mos thoni: “Prindėrit tanė mė parė ishin idhujtarė, e ne ishim pasardhės tė tyre. A do tė na shkatėrrosh ne pėr atė qė bėnė ata asgjėsues tė sė vėrtetės?” 

174. Po kėshtu u sqarojmė argumentet, qė ata tė kthehen nga e gabuarja nė tė vėrtetėn.  

175. Dhe lexoju atyre tregimin e atij qė patėm dhėnė dituritė Tona, ndėrsa ai u zhvesh prej tyre dhe atėherė atė e shoqėroi shejtani dhe kėshtu ai u bė prej tė humburėve.  

176. E sikur tė donim Ne, do ta ngrisnim lartė me (dituri), por ai nuk iu largua tokės (dynjasė) dhe shkoi pas epshit tė vet. Shembulli i tij ėshtė si ai i qeit, tė cilin nėse e pėrzė ai e nxjerr gjuhėn, po edhe nėse nuk e pėrzė, ai sėrish e nxjerr gjuhėn. Ky ėshtė shembuli i atyre qė i konsideruan tė rreme argumentet Tona. Ti rrėfe tregimet (ymetit tėnd) nė mėnyrė qė ata tė mendojnė.  

177. Shembulli i keq ėshtė populli, qė pėrgenjeshtroi faktet Tona dhe e dėmtoi vetveten.  

178. Atė qė All-llahu e udhėzon nė rrugė tė drejtė, e atė qė e humb, e ata janė tė dėshpruarit.  

179. Ne krijuam shumė nga xhinėt e njerėzit pėr Xhehennem. Ata nuk kanė zemra qė me to nuk kuptojnė, ata kanė sy qė me ta nuk shohin dhe ata kanė veshė qė me ta nuk dėgjojnė. Ata janė si kafshėt, bile edhe mė tė humbur, tė tillėt janė ata tė marrėt.  

180. All-llahu ka emrat mė tė mirė, andaj Atė thirrnie me ata e hiquni nga ata qė shtrembėrime me emrat e Tij. Ata kanė pėr t’u shpėrblyer (me dėnim) pėr veprimet e tyre.  

181. E ndėr ata qė krijuam Ne, ka njerėz qė udhėzojnė nė tė drejtėn e edhe veprojnė me tė.  

182. Ndėrsa ata qė i konsideruan tė rreme argumente Tona, Ne do t’i shpijmė nė humbje nė mėnyrė graduale kah nuk ekuptojnė ata.  

183. Mirpo, atyre u jap afat, se kapja (dėnimi) Ime ėshtė e fortė.  

184. A nuk menduan ata se ai bashkėkohaniku i tyre (Muhammedi) nuk ka farė ēmendurie, ai ėshtė vetėm qortues i hapėt.  

185. A nuk vėshtruan ata me vėmendje pushtetin e madh nė qiej e nė tokė dhe ēka krijoi All-llahu prej sendeve, e edhe nė atė se ndoshta u ėshtė afruar afati i tyre i vdekjes. Atėherė, cilės bisedė pos kėsaj (Kur’anit) do ti besojnė? 

186. Pėr atė qė All-llahu e la nė humbje, s’do tėketė udhėzues, dhe ata do t’i lė tė bredhin nė vrazhdėsinė e tyre.  

187. Tė pyesin ty (Muhammed) pėr ēastin (katastrofėn e pėrgjithshme) se kur do tė ndodhė ai. Thuaj: “Atė e di vetėn Zoti im, kohėn e tij nuk mund ta zbulojė kush pos Tij (e sjell kijametin pa e hetuar asnjė nga krijesat). ēėshtja e tij (se kur do tė ndodh) ėshtė preokupim i rėndė (pėr krijesat) nė qie e nė tokė. Ai (katastrofa) nuk ju vjen ndryshe, vetėm befas. Tė pyesin ty sikur ti di pėr tė. Thuaj: “Pėr tė di vetėm All-llahu, por shumica e njerėzve nuk e dinė (pse ėshtė e fshehtė)”.  

188. Thuaj: “Unė nuk kam nė dorė pėr veten time as ndonjė dobi, as ndonjė dėm, pos ēka do All-llahu. Sikur ta dija tė fshehtėn, do tė shumoja pėr vete tė dobishmet, e nuk do tė mė prekte gjė e keqe. Unė nuk jam tjetėr vetėm se qortues dhe pėrgėzues pėr njerėzit qė besojnė.  

189. Ai (All-llahu) ėshtė Ai qė ju krijoi prej njė vete, e prej saj pėr t’u qėtėsuar pranė saj. Kur e mbuloi ai (mashkulli) atė (gruan), ajo u ngarkua me njė barrė tė lehtė dhe ashtu vazhdoi me tė, e kur u bė e rėndė, ata tė dy lutėn All-llahun, Zotin e tyre: “Nėse na jep njė (fėmijė) tė mirė, ata (pa tė meta), ne do tė jemi falendėrues ndaj Teje”.  

190. Pasi qė atyre tė dyve ju dha (fėmijė) tė mirė, ata (fėmijė e pasardhės) ipėrshkruan shokė nė atė qė iu dha. I pastėr ėshtė All-llahu nga ajo qė ia pėrshkruajn.  

191. I pėrshkruajnė shok atė ēka nuk mund tė tė krijojė asnjė send, e ata (idhujt( vetė janė tė krijuar.  

192. Ata (idhujt) nuk mund t’ju sjellin atyre ndinjė ndihmė e as veten e tyre ta ndihmojnė.  

193. Dhe, edhe nėse i thirrni pėr t’i udhėzuar, ata nuk ju pėrgjigjen. Pėr ju ėshtė njejtė, i thirrėt ata ose heshtėt.  

194. S’ka dyshim se ata qė po i adhuroni ju pos All-llahut, janė tė krijuar sikur ju (njerėzit janė mė tė pėrsosur). Thirrni pra ata, e le t’ju pėrgjigjen juve nėse thuani tė vėrtetėn.  

195. A kanė ata (idhujt) kėmbė tė ecin me to, akanė duar tė rrėmbejnė me to, a kanė s tė tė shohin me ta? Thuaj: “Thirrni shokėt (zotėt) tuaj r thurrni kurtha pėr mua e mos pritni”.  

196. Mbrojtėsi i im ėshtė All-llahu qė zbriti librin. Ai kujdeset pėr tė mirėt.  

198. Dhe nėse i thirrni pėr udhėzim, nuk dėgjojnė, e tė duken se po tė shikojnė ty, po ata nuk shohin.  

199. Ti (Muhammed) merre tė lehtėn, urdhėro pėr tė mirė dhe hiqu prej tė padijshmėve.  

200. E nėse tė godet shejtani me ndonjė vesvese, ti kėrko strehim te All-llahu, sepse vėrtet Ai dėgjon e di.  

201. Vėrtet, ata qė janė tė ruajtur, kur i prek ndonjė iluzion nga djalli, ata pėrkujtojnė (All-llahun), nga djalli, ata pėrkujtojnė (All-llahun), dhe atėherė shohin (tė vėrtetėn).  

202. E vėllezėrit e tyre (jo tė ruajturit) i pėrkrahin (shejtanėt) pėr nė humbje dhe nuk ndahen.  

203. Dhe, kur ti nuk u sjell atyre ndonjė mrekulli (qė e kėrkojnė) thonė: “Pėrse ti nuk e trilove vetė?” Thuaj “Unė (nuk trilloj) i pėrmbahem vetėm asaj qė mė shpallet nga Zoti im, ky (Kur’ani) ėshtė argument (me tė cilin ndriēohe zemrat) nga Zoti juaj, ėshtė udhėrrėfes dhe mėshirė pėr popullin qė beson.  

204. Kur lexohet Kur’ani, ju dėgjoni atė (me vėmendje) dhe heshtni, nė mėnyrė qė tė fitoni mėshirė.  

205. Ti pėrmende Zotin tėnd nė vete (heshtas), me respekt e me dro, jo me shprehje tė larta, (pėrmende) nė mėngjes e nė mbrėmje dhe mos u bėrė prej atyre qė nuk kanė kujdes.  

206. S’ka dyshim se ata qė janė pranė (afėr) Zotit tėnd (melekėt) nuk tėrhiqen nga adhurimi ndaj Tij nga mendjemadhėsia, Atė e madhėrojnė dhe vetėm Atij i bėjnė sexhde.